Ketvirtokai, versdami paskutinius vadovėlių puslapius, jau seniai buvo apsisprendę pamatyti Anykščius. Šiemet jiems teko skaityti Jono Biliūno „Brisiaus galas”, ištrauką iš Antano Baranausko „Anykščių šilelio”. Pamatyti Anykščius buvo puiki proga.
Kelionės įspūdžiais dalinasi patys mokiniai.
„Man labai patiko Arklio muziejuje. Jame mačiau įvairiausių vežimų, senovinių ginklų, girdėjau lūpinės armonikėlės melodijas”, - rašo Karolina.
„Arklio muziejuje sužinojau, kaip nustatyti arklio amžių, sužinojau, kad arklio žvengimo garsas priklauso nuo nuotaikos ir aplinkybių”, - prisimena Ineta.
„Mačiau daug senoviškų karietų, Jos turi savo paskirtį ir pavadinimus, kuriuos išgirdau pirmą kartą”, - Deimantė.
„Man labai patiko pasakojimas apie arklius , kurie buvo paštininkais”,- Deimantas I.
„Man įsiminė arklių dantys, kurie buvo išdėstyti pagal arklio amžių, išmokau skirti sartą, bėrą, šėmą, juodą arklį”, - Adrija.
„Buvo įdomu matyti senovinius radinius, susijusius su arkliais”, - Iveta.
„Patiko rogės ir vežimai. Ten jų daug ir visi skirtingi, - Deimantas S.
„Pamatėme, kaip iš molio lipdomi indai, kaip kalė karštą geležį, kokie gražūs iš medžio išskaptuoti paveikslai”, - Adrija.
„Siauruko muziejuje buvo smagu, nes galėjome nevaržomai apžiūrėti vagonus. Smagu buvo įlipti ir išlipti, paskambinti traukinių stoties varpu, pabėgioti. Patiko patiems bėgiais stumdyti traukinuką. Buvo linksmas gidas. Jis dainavo apie „Škodą”, nes toks buvo traukinio pavadinimas”, - Karolina.
„Daug sužinojau apie traukinius”, - džiaugiasi Ineta.
„Rašytojo Jono Biliūno sodyboje išgirdau liūdną istoriją apie jo kūdikystę. Kaip vaikas sunkiai sirgo, kaip vėliau norėjo mokytis. Perskaitęs knygą apie indėnus panoro tapti medžiotoju ir nužudė mažą katytę”, - rašo Deimantė.
„Jono Biliūno gimtinėje taip ir matau, kaip mamytė sūpuoja mažąjį Joniuką, o jis dar labai serga. Jo krikšto mama iš kaimo žiniuonės parūpina tepalo, kad vaikas greičiau pasveiktų. Užaugęs Jonukas tapo visų silpnųjų užtarėju. Buvo labai įdomu. Taip ir traukia širdis atgal į Anykščius”, - įtikinamai rašo Deimantas I.
„Įsivaizdavau tą katytę, kuri, tarsi nujausdama Jonuko blogus kėslus, pritūpusi gailiai kniaukė šioje didelėje sodyboje. Džiaugiuosi, kad Jonukas vėliau liūdėjo ir tapo geru žmogumi”, - savo išgyvenimais pasidalino Ineta.
„Aplankėme Jono Biliūno kapą. Jis labai aukštai ant kalno. Tą kalną žmonės vadina “Laimės žiburiu”. Ten eidama girdėjau, kaip ošia medžiai. Lipdama laiptais įsivaizdavau, kad einu į savo laimę. Užlipus ant kalno viršūnės girdėjau Joną Biliūną pasakojant įdomiausias istorijas. Buvo labai smagu”, - Justė.
„Apsilankius Antano Baranausko klėtelėje sužinojau, kad jis buvo labai darbštus ir atsidavęs savo šeimai”, - Iveta.
„Sužinojau, kad A.Baranauskas savo klėtelę išardė ir pastatė ant Anykščių kalno”, - rašo Deimantė
„Ta klėtelė – tikras Lietuvos paveldas. Jai beveik 200 metų. Ten vasarodavo vyskupas A.Baranauskas. Jis buvo labai gabus”, - samprotauja Deimantas I.
„Įsivaizdavau didelį akmenį, bet ne tokį, kokį pamačiau Puntuko akmenį. Tai vienas iš didžiausių Lietuvos akmenų”, - nustebęs Deimantas S.
„Vasaros rogės buvo pilnos gerų įspūdžių ir adrenalino”, - negali pamiršti Deimantas I.
„Ši kelionė buvo labai labai nuostabi”, - džiaugiasi Ineta.
„Tik grįžęs namo supratau, kad šis nuostabus nuotykis truko dvylika valandų, o aš net nejutau kaip prabėgo laikas”, - Deividas.
Mieli mano mokiniai, džiaugiuosi kartu su jumis, kad daug sužinojot, patyrėt. Manau, kad šių žinių jums tikrai prireiks.
Mokytoja Virginija Kasparaitienė
